Strict Standards: Non-static method Configure::getInstance() should not be called statically in /home/musuodis/domains/musuodiseja.lt/public_html/cake/bootstrap.php on line 38
 Mūsų Odisėja - Keliaukite be rūpesčių


Gido dienos proga – į Šančius

Paskelbimo data : 2017-02-18

Autorius :

Šaltinis : Kauno diena

Šančiai – tarsi atskiras miestas pusiasalyje. Čia pat – Nemunas, Jiesia. 600 hektarų plotas. Ir ribą žymintis užrašas "Šančiai" su pirmos seniūnijos, kuriai logotipą sukūrė profesionalus dailininkas.

Metodistų bendruomenės pradžia

Neatsitiktinai tarptautinės gido dienos proga (pasaulyje minima nuo 1990 metų vasario 21, Lietuvoje – nuo 2003-iųjų), kelionių agentūra "Mūsų Odisėja" gidams surengė ekskursiją po unikalų Kauno rajoną – Šančius, o gidė Sigutė Grigaliūnienė, išdalijusi logotipus, juokaudama paragino juos užsiklijuoti ant kaktos. Jame nupieštas raudonų plytų mūro statinys, primenantis karinius įtvirtinimus. Mūro širdyje – baltas langas – durys – vartai, kurių ertmėje sukryžiuotos dvi raudonos patrankos. Patrankų viršuje ir apačioje po raudoną aštuonkampę žvaigždę. "Šančiuose gimė bene daugiausia garsių Lietuvos žmonių, rajonas prasideda už Geležinkelio tilto, kur iš Nemuno 1872 metais statytos siurblinės tiekė vandenį geležinkelio „depui. O paskutinė rajono gatvė – Prancūzų, šančiškių vadinama Napoleono gatve", – pasakojo visą laiką Šančiuose gyvenanti S.Grigaliūnienė. Iki Kauno jungtinės metodistų bažnyčios, važiuojant pirmojo už Lietuvos nepriklausomybę žuvusio Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus garbei pavadintu prospektu, Sigutė priminė, kad reikia didžiuotis savo miestu Kaunu: "Jam jau 877 metai. Dar 1140 metais arabų geografas al Idrisijus šiose vietose mini Qaynu (Kaniu) arba Qanys gyvenvietę, kuri galėjo būti dabartinio Kauno vietoje". Vairuotojui Arnoldui, pavinguriavus tarp senų medinukų, priartėjome prie bažnyčios: būtent Šančiuose įsikūrė pirmoji Lietuvoje metodistų bendruomenė. "Pirmoji metodistų bažnyčia pastatyta 1911 metais, o jos projektuotoju ir architektu buvo pats kunigas G.Durdis, – palydėjęs į kuklią, skandinaviško stiliaus bažnyčią, pasakojo kunigas Remigijus Matulaitis. Metodistų bažnyčiose dažnai skamba giesmės, ant sienos kabo kryžius be Jėzaus. – Jis buvo palaidotas ir prisikėlė, todėl pas mus nevaizduojamas prikaltas ant kryžiaus." Šančiuose – 107 parapijiečiai, o vidutiniškai šv. pamaldų, kaip sako metodistai, metu lankosi 36 žmonės.

Siauriausioji gatvelė

"Čia buvo kino teatras, kuris vadinosi "Lyra", o sovietmečiu – "Taika", – lėtai "slenkant" mikroautobusiukui pasakojo gidė. Jei bent trumpam sugrįžtumėte į tarpukario Kauną, A.Juozapavičiaus gatvėje stovėjusioje "Lyroje" eitumėte pažiūrėti filmo su Shirley Temple, vietoj spragėsių gautumėte virtų dešrelių, užsuktumėte į vieną iš žydų krautuvėlių ir išsimokėtinai nusipirkę "Singer" siuvimo mašiną patrauktumėte pailsėti į netoliese esantį paplūdimį. Žemuosiuose Šančiuose – 78 gatvės, o iš jų – net 13 su tautybių pavadinimais, todėl šančiškiai nesistebi, kai olandų gatvę keičia danų, latvių, rusų, ukrainiečių ar vokiečių. Aukštuosiuose Šančiuose – 43 gatvės, iš jų net 23 su Lietuvos miestelių pavadinimais. "Oi, stop, čia, dešinėje pusėje, Tilkos gatvė – siauriausia šiame rajone – vos 1,7 metro, trumpiausia Geležinkelio – tik trys namai, o Kaune trumpiausia Lydos gatvė – vos du namai. Kodėl Tilka? Ričardas Tilmanas turėjo metalo fabriką, kur dabar stovi "Norfa", o broliai Kaganai gamino šokoladą, saldainius, baldus. Sudėjus pavardžių pradžią "Til" ir "Ka" gimė Tilka". Šančiškiai 1921 metais pradėjo žaisti futbolą, "Kovas", pavadintas senovės lietuvių dievo Kovo garbei, įkurtas 1923 kovo 11 dieną. Į Paryžių rinktinė išvyko traukiniu. Po daugiau nei 40 valandų kelionės trečios klasės vagonu, dėl finansų stygiaus, neturėję sportinės aprangos, pervargę atvyko po pietų, o jau kitą dieną žaidė su sidabro medalius iškovojusiais šveicarais ir pralaimėjo 0:9. "O ten – Šančių daržas, kuriame dabar auga gėlynai, – mostelėjo ranka į dar vieną objektą Sigutė. – Kadaise čia augo pomidorai, agurkai, braškės. – Ten – stovėjo "metalo" fabrikas, kurį taip vadino šančiškiai. 1879 metais vokiečio Šmidto geležies dirbinių fabrikas "Vestfalia" buvo didžiausias visoje Rusijos imperijoje ir jame dirbo 1300 žmonių." Kranto II-oji. Už šimto metrų 1890 metais statyta baptistų bažnyčia. "Sovietmečiu ten buvo įrengtas druskos sandėlys, todėl dabar galima matyti ant sienų besisunkiančią druską, – S.Grigaliūnienė aiškino apie Krantų gatves. – Krantas I, Krantas II... Iš viso – dvidešimt. Tačiau šančiškiai jas vadina paprastai – pirmoji, trečioji, dešimtoji Kranto gatvė..." Sodų gatvė žinoma buvo dar XVI amžiuje. Sigutė veda prie vieno namo ir mostelėja ranka aukštyn: "Karaliaus Mindaugo prospekte yra keli namai su sovietinėmis žvaigždėmis, o čia puikuojasi pjautuvas su kūju", – pro langą, manydama, kad šio palikimo atvyko pažiūrėti dar viena užsieniečių turistų grupė, draugiškai šypsosi ir mojuoja šančiškė. O mes sukame iš gatvelės į gatvelę, kai kuriose vairuotojas virtuoziškai demonstruoja savo sugebėjimus, nes prasilenkti dviem automobiliams – beveik jokių galimybių.

Šilkmedžiai

Senoji žydų sinagoga jau neveikia, nėra ir parapijinės žydų mokyklos, kurią vietiniai vadino "škala". "Ten – reklaminis stulpelis, ant jo sovietmečiu pažymėtos grotelės simbolizuodavo, kad yra požeminis tunelis su vėdinimo sistema, – apie Siūlų ir A.Juozapavičiaus gatvės kampo "objektus" tęsė Sigutė ir netrukus pasakojo jau apie Šančių paštą ir kariškių naudotus pašto karvelius. – Jie nuskrisdavo iki Baranovičių, o tai – 305 kilometrai. – Kartą išsiuntė 285, o sėkmingai grįžo 258 karveliai." Netrukus gėrimės gatvės meno festivalio NYKOKA iniciatyva – ant „Šančių kiosko“ sienos iškilusia menininkės Gražvydos Andrijauskaitės bendrystę skatinančiu piešiniu „Jis ir Ji", 1938 metais pastatyta Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, kur dar XVIII amžiuje buvo koplyčia, vėliau carinės Rusijos kariuomenės sandėlys, 1919 pertvarkytas į pirmąją katalikų bažnyčią Šančiuose. Vėl – Sodų, S.Baltramavičiaus gatvės. Ir baltieji šilkmedžiai, kuriuos mieste dar galima pamatyti tik VDU Kauno Botanikos sode. "Jie duoda vaisių, užauga nuostabios uogytės – birželio pabaigoje, liepos pradžioje atvykite paragauti, – ragino Sigutė. – Beje, pirmieji šilkmedžiai Lietuvoje pasodinti 1904 metais."

Įsimylėjusi S.Kudoką

"Pamatėme šilkmedžius, dabar keliausim iki gudobelių", – šyptelėjo pokštauti mėgstanti gidė. Topoliai ir gudobelės – tai Šančių karinio miestelio "ginklai", padedantys slėpti karinius objektus. Apie Los Andžele mirusio inžinieriaus architekto Stasio Kudoko statinius S.Grigaliūnienė gali kalbėti daug. "Patinka jo stilius, visur naudojama tulpė, apskritimas, – privažiavus prie Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastato Rusų gatvėje, o vėliau KTU Vaižganto progimnazijos (buvusi Šančių VI gimnazija), rodė 1944 metais į Vokietiją pasitraukusio, o nuo 1949 metų JAV gyvenusio architekto projektuotus pastatus. Kranto VI–oji-3. Ten 20 metų gyvenusios garsios poetės Janinos Degutytės medinis namas. Jame dar gyvena poetės dukterėčia. "Deja, bet poetės mama mirė nuo alkoholizmo, tokie buvo ir jos seneliai, tačiau Janina parašė nuostabių, nors ir liūdnų kūrinių, – Sigutė skaito ištrauką. – Mano priemiestis Šančiai, akmens ir smėlio mažyčių namelių, mažyčių sodelių eilės..."

Garsenybių – dešimtys

Latvių g. – 10 gyveno Eduardas Mieželaitis, netrukus pravažiuojame pro garsios dainininkės Laimos Žemaitytės namus. Šančiuose gimė, gyveno ir gyvena itin daug garsių lietuvių: režisierius Almantas Grikevičius, aktoriai Henrikas Kurauskas, Viktoras Šinkariukas, Kostas Smoriginas, Jurijus Smoriginas, kompozitorius Vidmantas Bartulis, lėktuvų ir sklandytuvų konstruktorius Bronius Oškinis, dainininkai Aleksas Lemanas, Egidijus Sipavičius, Merūnas Vitulskis, boksininkas Algirdas Šocikas ir dar daugelis mokslininkų, medikų, politikų, menininkų, visuomenininkų. "Patyliukais, patyliukais... – prašė neskubėti vairuotojo gidė ir rodė rudą namelį. – Vytautas Radaitis parašė "Mano Galilėjus". Čia – Teodoro Narbuto gatvė – jis parašė devynis tomus apie Lietuvos istoriją". Dar vienas raudonų plytų namas: čia gyveno radiotechnikos pradininkas Lietuvoje, Kauno radijo stoties viršininkas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Alfonsas Jurskis. Jam vadovaujant 1926 birželio 12 pradėjo darbą Lietuvos radijo programa. "Tryliktas Krantas, keturioliktas... – garsiai komentuoja gidė ir netrukus atsivėrė kurortiška Šančių dalis – nuostabus vaizdas į Nemuną, 9,5 km ilgio dviračių takas ir senuosius medinukus pakeitę prabangūs namai su vaizdais į Jiesios piliakalnį, visų vadinamą Napoleono kalnu. – 1812 metų birželio 24-osios naktį į 25-ąją čia buvo ištiesti trys pantoniniai tiltai ir persikėlė 58 tūkstančiai karių, iš jų 1500 – raitelių bei perkelti 185 pabūklai."

Turčius S.Fanstilis

Nemune ilsisi gulbės: Šančiuose kasmet jų galima pamatyti apie pusė tūkstančio – tai didžiausias skaičius Baltijos šalyse žiemojančių gražuolių paukščių. "Neseniai baidarininkai pabaidė jas ir dvylika žuvo, atsitrenkusios į elektros stulpus, – neseną įvykį priminė Sigutė, o netrukus pasakojo apie 1933 metais Giedraičių rastą lobį. – Žvejai šančiškiai rado 85 monetas. Lengviausia iš jų svėrė 800, sunkiausia – pusantro kilogramo. Tai – kunigaikščio Algirdo laikų monetos." Lobio istoriją pakeitė senojo troleibusų parko, praeityje garsiosios tankų gamyklos vieta, kuri priklausė itin turtingam žemvaldžiui, Šančių ir Petrašiūnų mecenatui, carinės Rusijos ir Lietuvos karininkui Sergejui Fanstiliui. "Jis pirmasis čia nusipirko automobilį, kuriuo išvažiavo į gatvę 1920 metais", – teigė gidė. Vėliau S.Fanstilio vardas minimas važiuojant pro jam priklaususį Šančių dvarą, čia pat įsikūrusi ir radijo stotis "Pūkas". Į Aukštuosius Šančius veda šeši kalniukai: pasikeliame Vinco Pietario kalniuku, pavadintu pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autoriaus garbei.

Neužtektų ir aštuonių valandų

Karinis Šančių miestelis ekskursantus pasitiko "kopūstų lauku". Kodėl jis taip vadinamas? Kareivinėse buvo aštuoni sandėliai: šioje teritorijoje laikomi kopūstai ir kitos daržovės. 1901 metais statytose Šančių kapinėse klampojame drėgnu taku, tačiau čia galima pamatyti daug garsių žmonių ir senų kapų. Tyla ir daug pūvančių lapų skandina A.Smetonos laikais minias žmonių ir karių mačiusį Vilijos parkelį. "Tai buvo didi vieta, stovėjo koplyčia, kurią dabar žymi tik kryžius, o sovietų laikais parkelis virto futbolo aikšte, o dabar nykoka vieta", – pripažino Sigutė. Dar vienas raudonų plytų namas – ir autobusiuke skamba istorija apie Šančių gimdymo namus, kuriuose pagalbos pas turtinguosius prašiusiems lietuviams padėjo amerikiečių gydytojas ir kasmet čia gimdavo po 450 vaikų. "Ech, kokia ornamentika, gražūs karnizai su stogeliais, kad neaptaškytų namo langų", – žavėjosi gidė. Didžiausiose karių kapinėse Lietuvoje skubėjome: keturios valandos praskriejo akimirksniu, nors pravažiuoti Šančius, tikino Sigutė, neužtektų ir aštuonių valandų. Tačiau ilgiausiai stabtelėjome prie 1990 metais Italijoje, nesuvaldžius lėktuvo, tragiškai žuvusio vienintelio Lietuvos lakūno-kosmonauto Rimanto Antano Stankevičiaus ir jo žmonos Irenos kapo. "Pagerbkim juos tylos minute", – uždegusi žvakelę paprašė šančiškė. Po kelionės pasiteiravus, kokia Šančių vietą jai pati nuostabiausia, ji šyptelėjo: "Ten, kur gyvenu".